apie kultūrą išrankiems

Kiekvieną kartą kai užklystu į knygyną negaliu nepastebėti matomiausiose lentynose išdėstytų knygų, kurios moko, kaip tapti sėkmingais. „Sėkmės mokytojų“ yra labai daug: pripažintų ir įvertintų tarptautinių mastu, ir vietinių, tautinių patarėjų kaip sėkmingai ir laimingai gyventi. Prisipažinsiu, pavartau tas knygas, paskaitau į elektroninį paštą įkritusius kvietimus dalyvauti seminaruose, kurie neva pakeis mano gyvenimą, kartais atsiverčiu sėkmės mokytojų puslapį internete.

Taigi, kas anot tų guru yra sėkmė? Ogi be abejo pirmoje vietoje pinigų gausa: daugiau parduoti, susikurti pinigų mašiną, tapti sėkmingu verslininku, padaryti karjerą – tai svarbiausi sėkmės garantai. Kad patikėtume, jog laimė yra taip lengvai pasiekiami turtai, „sėkmės mokytojai“ patvirtina tai asmeniniais pavyzdžiais. Štai Bodo Schafer šūkis „turtingas ir laimingas“, o vienas lietuviškųjų „guru“ nuotraukose mėgsta pozuoti pasirėmęs į savo mersą arba choper‘į.

Kaip tapti laimingu? Atsakymas aiškus – pirma turi tapti sėkmingu, t.y. turtingu. Visi super gyvenimo skelbėjai mėgsta sakyti, kad tai gali kiekvienas, nes pasirodo, jeigu Jonas praturtėjo užsukęs versliuką, tai ir Onutė ne ką blogesnė, tik ji pati apie tai dar nežino. Visiems mums aukščiausiasis atseikėjo vienodai sugebėjimų ir talentų, tik mes nevykėliai (arba dėl to, kad turėjome nevykėlius tėvus) nemokame tuo pasinaudoti. Bet ne bėda, susimokėsite už seminarą, knygą ar DVD ir problema išspręsta.

Jeigu puikieji sėkmingieji gyvenimo džiaugsmo ir laimės skleidėjai būtų daugiau pasidomėję psichologija, tai būtų labai nemaloniai nustebinti. Pasirodo, tai, kur šiandien yra žmonija, mus atvedė būtent mūsų skirtumai, o ne panašumai. Kaip teigia charakterio tipus studijavusi Helen Fisher mūsų charakterį ir elgesį lemia genai ir hormonų kiekiai. Esame skirtingi – vieni kovotojai, bebaimiai didvyriai, kiti – visuomeniški, treti – uždari pasaulio tyrinėtojai. Todėl žmonėms, kurie negali išgyventi be kitų žmonių, ne be reikalo taikomas posakis „visokių yra, visokių ir reikia“.

Bet dabar grįžtu prie savo temos. Paskutinės dvi knygos, kurias perskaičiau, buvo Senokos „Apie sielos ramybę“ ir Marko Aurelijaus „Sau pačiam“. Įkvėpta Romos filosofų jaučiu pareigą visiems priminti, kad laimingo gyvenimo tiesos buvo atrastos prieš du tūkstančius metų, užrašytos, išverstos ir šiandien mums pateikiamos nukainuotų knygų lentynose. Drįstu teigti, kad šiuolaikiniai sėkmės mokytojai daugelį tiesų bando panaudoti ir savo „mokymuose“, tik jau labai populistiniame formate.

Senovės Romos išminčiai žinojo, kad žmogaus laimė priklauso ne nuo išorinio, o nuo jo vidinio pasaulio, todėl ramybės pirmiausia reikia ieškoti savo viduje, nes jeigu neturime ramybės savo sieloje, tai jos nerasime niekur – nei sąskaitoje su daug nulių, nei egzotiškoje kelionėje. Jie žinojo, kad laisvi galėsime būti tik išsilaisvinę nuo troškimų. Jeigu nebebūsime vergiški vartotojai, nebesikankinsime, kad neišgalime nusipirkti naujausio Apple ir apskritai suvoksime materialių dalykų laikinumą, kasdienybėje bus daug mažiau streso.

Seneka ir Markas Aurelijus, skirtingai nuo šių laikų „sėkmingo“ gyvenimo populiarintojų teigia, kad žmogus turi būti naudingas kitiems– tokia yra darbo prasmė. Sutikite, jeigu padarome nors mažą gerą darbą, padedame kitam, jaučiamės pakylėti.

Na o gyvenimo sunkumai, toli gražu nėra kažkas, dėl ko kalti mes, mūsų tėvai ar šalis. Tai yra likimo siųsti išbandymai, kuriuos atlaikę tampame vis stipresni.

Jeigu jaučiate, kad kažkas jūsų gyvenime vyksta ne taip, trokštate permainų ir svarstote, kokia knyga jums padėtų susiorientuoti, pradėkite nuo tų, kurios buvo parašytos prieš du tūkstančius metų, o ir kainuoja berods dvigubai pigiau už tas, kurios žada greitą praturtėjimą.

Išmokime dažniau žiūrėti ne į išorę, o į vidų. Kai materialūs dalykai mums nebebus tokie svarbūs ir daugiau galvosime apie kūrybą ir vienas kitą, galbūt tapsime laimingesne tauta.